Mergaitė įstabioji žiūri į tave, kviečia ji tave pas save.
Kokia graudi tiesa būtų, jei tau malonumo tame nebūtų?
Ir laikais gi mes šiais gyvenam, kai skoloj likti negali.
Baltą liniją atsekus kabinete mažam, kur vandenį kiekvienas nuleist galįs,
Skolą savo sugražinsi ir paskui pamiršt bandysi.
Mama didžiuojas tavimi ir ironijos nėra.
Mergaitė pasiklydus ieško linijos tiesios baltos.
Kaip namo sugrįžt ne pas save?
Dėl šniūro gyveni, mergyt, nes nuo jo tau jaudulys žemyn nuėjęs
Kojas skėsti verčia. Tyliai tyliai tėvas verkia.
Ne moralas čia, o gražu gražu, laisva pana.
Nors mano Babelio bokštas griūna ir tu jaudinies, kad tu netinkama,
Baltoji linija akyse sutrūksta. Atsiprašau, mergyt, tu ne man skirta.
Ateik tu pas mane, kai antrą naktį strigęs - pastatysi tu man sniego pilį.

[ Ссылка ]

свернуть