"Teoriškai arklys, praktiškai - neatsikelia," - sako Vidas Rachlevičius apie demokratiją mūsų šalyje. Ir ragina tiems, kurie bando menkinti tai, kas mus faktiškai atvedė į nepriklausomybę, tiesiai šviesiai pasakyti: "užsičiaupkit, gana". Taip, kaip 1988-1989 sakėme savo šalies okupantams. Apie tą prakeiktą lietuvišką nuolankumą, apie tai, kad jei ir vėl apie rimtus dalykus leidžiame sau kalbėti tik savo virtuvėse patyliukais - kažkas toje mūsų valstybėje labai labai negerai, ir apie tai, ką mums visiems iš tikrųjų davė Dainų šventės gūdžiausiu sovietmečiu - pokalbis su šiuo metu Londone gyvenančiu žinomu žurnalistu V. Rachlevičiumi. Tiesą sakant, jei ne tos Dainų šventės, kuriose, priešingai, nei bando tikinti jų kritikai, niekada neskambėjo "Naš adres nie dom i nie ulica, naš adres sovietskij sojuz", bet mūsų visų širdys kilo į dangų su "Lietuva brangi" ir Justinu Marcinkevičiumi - šiandien jau nė nebebūtų apie ką diskutuoti, nes išvis nebebūtų mūsų valstybės, o mūsų vaikai putino būtų nusiųsti žudyti ukrainiečių. Ne Landsbergiui turime dėkoti (nes jis buvo tik vienas iš mūsų) - o tik patys sau.
