Dar vienas pokalbis su Bučoje dirbančiais lietuviais. Šįsyk ne tik Vaiva Jankienė, bet ir Skirmantas Krunkaitis – lietuviška komanda, kuri trims savaitėms atvyko į Bučą padedant Gedimino legionui.
Pokalbis tikrai nelinksmas, skaudus ir man pačiam jo metu emocijos virė. Nes kalbėjome apie tikrą įsikūnijusio blogio ataką prieš mūsų brolius ir seses Ukrainoje. Kai Skirmantas apie okupantus iš Rusijos sako, kad jie „nežmonės“, kad jokiu būdu neįmanoma jų suprasti, kad negali būti nė krislelio tolerancijos jiems, skamba labiau nei įtikinamai. Nes tai sako žmogus, kuris šiuo metu atiduoda visą save tiems, kurie buvo murkdomi okupacijos pragare.

Kažkaip po viso to itin groteskiškai atrodo Macrono pageidavimas, kad reikia padėti Putinui „išlaikyti veidą“.

Vaiva ir Skirmantas pasakojo ir apie tai kaip šiandien Ukrainoje reikalingi specialistai iš viso pasaulio. Ypatingai medikai, kuriems darbo – vandenynai. Skirmantas griežtai rėžė, kad nepateisinama, kad net ir po šimto klaikaus karo dienų vis dar nėra sutvarkytos logistinės grandinės, per kurias į Ukrainą keliautų visa reikalinga pagalba.

Pasak Skirmanto: „Turime kiekvienas atiduoti savo dalį. Labai konkrečiai, o ne paprasčiausiai skelbti tuščias deklaracijas“.

Vaiva ragina tuos medikus, kurie pasiryžę vykti į Ukrainą, būtinai pasitarti su tais, kurie ten jau yra buvę per šį karą, nes išbandymų tikrai daug ir būtina jiems pasiruošti.
Trečiadienį planuoju jau ketvirtą pokalbį. Raskite laiko pasiklausyti ir dalinkitės su kitais. Itin svarbu, kad šią emociją, kuri sklinda iš Skirmanto ir Vaivos pasakojimo, pajustų kuo daugiau žmonių. Šlovė Ukrainai.

свернуть