„Mieliausia skulptūra – išvyniota iš malkos, kurios nenori supleškinti“, – svarsto Gintautas Akstinas ir sako, kad skulptūrą medyje reikia pamatyti. Ir jeigu pamatęs iškart sėdi dirbti, jeigu mūzos nepaleidi, per dieną daugmaž darbą pasidarai. Tada didžiausias jėgų užplūdimas. Ir neduok Dieve, kas sutrukdo. Didžiausias malonumas meistrui – kai nuo medžio nusimeta viskas, kas nereikalinga, ir lieka pats įdomumas – grynoji medžiaga kūrybiniams ieškojimams.

„Mano pavardė Akstinas, tai turi būti ir akstinas kurti, – juokiasi. – Nes jeigu neįdomu, tai kam tada? Tada saũsa. Pasižiūriu ir į kolegų, senųjų meistrų darbus – dabar visa ko yra. Ir iš detalių, spalvų kuriu kažką savo – miksuoju, džiazuoju. Kartais pasiseka, kartais paklysti. Bet per ieškojimus, paklydimus ką nors atrandi. Kūryba yra tam tikra kelionė.“

Šitaip gimė ir naujausia tautodailininko, kryždirbio, dievdirbio, Druskininkų kultūros puoselėtojo G. Akstino skulptūra – ypač įdomus darbas – nešiojamas altorėlis, kokį, manoma, XIII–XV a. naudojo kryžiuočiai ekspansijos į Prūsiją metu. „Tokių skulptūrų Europoje yra išlikę kokių penketas šešetas. Maniškė nėra replika, tiesiog užėjo noras pasitikrinti, ar galėčiau tokią padaryti“, – teigia medžio meistras.

„Galėjau būti istoriku, bet taip išėjo, kad pedagogika man nenusisekė, – apie gyvenimo pasirinkimus pasakoja G. Akstinas. – Man medis kaip medžiaga yra šventas. Tai savotiškas istorijos kūrimas. Medžio gyvenimo pratęsimas. Kiekvienas medis turi savo istoriją: kažkas jį pasodino – tai istorija, kažkas nupjovė – tai irgi istorija, o aš jam pratęsiu gyvenimą vėl papasakodamas kitą istoriją. Ir tas istorijų kūrimas mane žavi.“

Kūrybinė komanda: Jurgita Jačėnaitė, Gediminas Šulcas, Kostas Kajėnas.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть