Vaikai visuomet jaučia, kai jų tėvams kažko trūksta: meilės, dėmesio, rūpesčio iš kito sutuoktinio. Todėl iš didelės meilės tėvams, vaikai stengiasi tą trūkumą kompensuoti. Taip sūnus stengiasi pakeisti sutuoktinio trūkumą savo mamai, tapdamas jai draugu, dukra, norėdama pasirūpinti tėčiu, kuriam trūksta žmonos šilumos, tampa jo drauge. Tokiu būdu, vaikas tampa nebe vaiku, o suaugusiu – lygiu tėvams: trimetis, penkiametis, dešimtmetis vaikas gali būti toje kategorijoje.
Tuomet vaikui nebeįmanoma kažko liepti, nurodyti, o reikia tartis su juo, kaip su lygiu. Jis ima neklausyti, gali pradėti rodyti įvairius kaprizus, krėsti šunybes ir būna sunku jį sutramdyti. O kai tėvai bando jam nubrėžti ribas, jis priešinasi. Kodėl? Nes tai jam reiškia atsisakymą padėti tėčiui arba mamai, kuriuos jis taip myli.
3 būtinos sąlygos, kad pavyktų vaikui nustatyti ribas:
- Vaiko gilios meilės tėvams pripažinimas
- Dėkingumas už tą meilę.
- Atsakomybės prisiėmimas už savo gyvenimą, santykius.
Nustatyti ribas vaikui pavyksta tada, kai pamatome, ką jis daro, dėl ko daro ir galime už tai jį gerbti. Kai suprantame ir pripažįstame, kad jis viską daro iš gilios meilės savo tėvams ir kai patys susigrąžiname sau atsakomybę už savo veiksmus.


Pilną paskaitos "Kas pakeitė mano vaiką?" įrašą rasite čia: [ Ссылка ]

свернуть