Dominykas Vaitiekūnas - dainų kūrėjas ir atlikėjas, aktorius.

Vaizdo klipe panaudojamos asmeninio archyvo, Giedrės Beinoriūtės, Deimanto Rojaus, Rūtos Galaburdaitės, Ryčio Šeškaičio, Ramūno Tangurio, Kazio Riškaus, Kipro Kublicko, Justo Valinsko ir kitų autorių fotografijos.

Artimiausi koncertai:
[ Ссылка ]

Spalio 14d Panevėžys
Spalio 15d Vilnius
Spalio 20d Kaunas
Spalio 28d Klaipėda

Vaizdo klipas:
Animatorius: Gytis Baranauskas
Bendraautorius: Justas Valinskas

Dainos autoriai: Dominykas Vaitiekūnas, Rolandas Venckys-Innomine ir Kęstutis Vaitkevičius
Masteris: Normantas Ulevičius
Vadybininkė: Agnė Šlivinskaitė

Daina sukurta bendradarbiaujant su Kaunas 2022 Istorijų festivaliu. Dainos įrašą bei būsimo albumo 100 AŠ kūrimą bei leidybą finansuoja Asociacija LATGA ir Asociacija Agata fondai.

Sekti Dominyką:
》spotify: [ Ссылка ]
》instagram: [ Ссылка ]
》facebook: [ Ссылка ]
》youtube: [ Ссылка ]
》SoundCloud: [ Ссылка ]
》Web: [ Ссылка ]

Dainos tekstas:

Kvapas mus nusiveda
ten kur mūsų akys neatsimena:
neatskiria ten protas, kas - vaizduotė, o kas - tikra,
Bet kūnas - iš tikro mena viską.

Kad per anksti suaugom,
nes labai jauni pamatėme perdaug likimo triukų,
bet pigią gumą oriai kramtėm
ir ateitim tikėiom iš LOVE IS popieriukų.

Prichorusas:

Ateitis - ne visada tik pasaka,
ji būna ir absurdas,
todėl orumas pasitikti ją -
ORUMAS - didžiausias mūsų turtas.
——
Priedainis:

Ašarojam dabar:
kiek mes visko šitiek patyrėm
tik mažokai save mes pagyrėm
ir juokiamės iš ko - svetimi nesupras.

Juokinga dabar:
atrodė, kad mes niekad nesensim:
kaip tėvai - mes taip tikrai negyvensim,
bet gyvenam
ir burbam taip pat jau burbam dabar
—

Mes niekas nepasirenkam,
kas mums primena namus -
gvazdikėliais ir cinamonu kvepiančios kalėdos,
ar tik prilaistytas alus

Prichorusas:

praeitis - ne visada tik pasaka,
ji buvo ir absurdas
tadėl orumas prisiminti ją -
ORUMAS - didžiausias mūsų turtas


BRIDŽAS:

prie prilastytų grindų
širdis ir atmintis gana ilgam prilimpa
nelegva prisiminti ir prisiminus nepasmerkt,
nes iki galo nežinai, kodėl taip atsitinka.

ar ryški šviesa mums švietė,
ar tiktai smilko cigaretė,
kiekvienas juk savaip atsimena,
nes atmintis tai ne istorikė - jinai poetė.

свернуть