Liepos 11-ąją baigėsi tris dienas pasaulio dėmesį prikaustęs bene svarbiausias šių metų politinis renginys – NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vašingtone. Priimta deklaracija ir kiti dokumentai įgalins NATO aljansą priimti sprendimus, kurių laukia iš didžiausios ir galingiausios saugumą garantuojančios organizacijos ne tik jos narės, bet ir viso pasaulio pažangiosios jėgos.

Ilgai ir nekantriai laukto Ukrainos pakvietimo į NATO neišgirsta, tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė esantis visiškai įsitikinęs, kad Ukraina galiausiai įstos į NATO po to, kai Aljansas pabrėžė, jog Rusijos užpulta šalis turi negrįžtamą kelią į narystę.

Įvykusį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą komentuoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Panašu, kad apžvalgininkai kiek apsiriko teigdami, jog NATO susitikimas Vašingtone bus jubiliejinis: daug euforijos – mažai sprendimų. Tikrovė, pasirodo, šiek tiek kitokia.

„Kalbėdamiesi su sprendimų priėmėjais, mes jau kurį laiką girdėjome, kad jie siūlė valdyti lūkesčius, nesitikėti didelių sprendimų, ypač Ukrainos narystės klausimu. Panašiai ir įvyko. Amerikos vidaus politikos procesai nukreipė dėmesį nuo pagrindinio susitikimo akcento – NATO pozicijų dėl Ukrainos, sprendimų dėl Aljanso stiprinimo ir kitų“, – teigia profesorius.

Kokie pagrindiniai šio susitikimo nutarimai? Pasak G. Česnako, nebuvo detaliau apibrėžta, kada Ukraina taps NATO nare: „Buvo pažadėta, kad ateityje tai tikrai įvyks. Bet mes žinome iš istorijos, kaip būna, – tai, kas garantuota, dažnai neįvyksta.

Ukrainai buvo suteiktos oro gynybos sistemos: penkios didesnės ir daugiau mažesnių. Taip pat nutarta suteikti 40 mlrd. JAV dolerių paramą iki kitų metų. Tačiau ši žinia nėra itin džiugi todėl, kad kovo mėnesį Ukrainai buvo žadėta skirti apie šimtą milijardų. Taigi suma labai sumažėjo.“

Kitas akcentas, pasak G. Česnako – kalbama apie NATO suartėjimą su Ukraina, NATO atstovų skyrimą į Ukrainą. „Jie padėtų koordinuoti ir leistų tiesiogiai nustatyti, kiek ir kokios ginkluotės reikia perduoti Ukrainai, tada ją komplektuoti tarp NATO valstybių narių. Bet abejoju, ar tai tikrai yra ką nors smarkiai keičiantis dalykas, nes įvairiuose susitikimuose, tarp jų ir Ramšteino, tai buvo akcentuojama. Ukraina išsakydavo savo poreikius, tada kitos valstybės matydavo, kaip gali prisidėti.

Taigi kažkokių labai džiugių naujienų dėl Ukrainos nėra. O oro gynybos sistemos perduodamos pavėluotai, nes, kaip matome iš naujausių įvykių, ukrainiečiams jų reikia kur kas daugiau, kad galėtų uždengti savo dangų, apsaugoti karius, civilius ir jautrią infrastruktūrą. Na, o ginkluotės perdavimas labai vėluoja, ir gaila, kad tai vyksta. Prisimename istorijas su naikintuvais F-16. Tas procesas truko ganėtinai ilgai, o naikintuvų indėlis, užtikrinant oro gynybą ir galimybes Ukrainai pačiai pasistūmėti atsiimant savo teritoriją iš okupantų, būtų labai reikšmingas“, – sako prof. G. Česnakas.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть