Daugumai iškylantis klausimas kalbant apie savižudybę – kaip atpažinti jos grėsmę?

„Geriausias būdas atpažinti yra paklausti tiesiai, – aiškina P. Skruibis. – Jeigu turiu paranoją, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę, man tai visada yra ženklas, nes paranoja nekyla tuščioje vietoje. Užtenka vien šio jausmo. Galbūt galima užduoti tokį klausimą: aš matau, kad tu kažkoks kitoks, matau, kad esi labiau prislėgtas, šiaip sakai, kad viskas beprasmiška. Ir aš žinau, kad tokiais atvejais žmonės pradeda galvoti apie savižudybę. Ar gali būti, kad ir tu galvoji apie savižudybę? 

Toks klausimas dėl suprantamų priežasčių žmonėms dažniausiai baisiai skamba. O ką daryti išgirdus atsakymą, kad taip ir yra? Nereikia skubėti nieko daryti, reikia išgirsti žmogų ir suprasti, kokios to priežastys, dėl ko jis taip galvoja. Ir tada padėti surasti pagalbą, kur žmogus galėtų kreiptis. Vis dėlto pirmas žingsnis – paklausti.“

Išdrįsimas paklausti, išgirsti ir atsispyrimas refleksui iš karto siūlyti patarimą ar liepti mesti tokias mintis iš galvos, P. Skruibio manymu, gali tapti apie savižudybę galvojančiam žmogui palengvėjimu ar geru postūmiu spręsti problemą, pagalvoti, kas jam galėtų padėti: psichologas, psichiatras, kunigas, socialinis darbuotojas.

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Donatas Puslys.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть