Meilės keliai nežinomi. Bent jau ateities perspektyvoje. Ir, kaip ir kiti keliai, tai irgi yra pasirinkimas. Kovoti dėl žmogaus ar tik dėl patogumo? Saugoti jį ar tik save? Ir gali kilti daug klausimų, bet prieš meilei atsirandant reikia užduoti sau klausimą - ar esu pasiruošęs jai? Ir dar vieną - ar tikrai ir varge, ir džiaugsme dėl jos kovosiu? Juk tai taip paprastai skamba. Bet aplankius neplanuotoms aplinkybėms, staiga tai nustoja būti svarbu. Meilėje nereikia žinoti ateities. Meilėje nereikia žinoti visko apie tą žmogų. Meilėje reikia išmokti klausyti, kalbėti. Meilėje reikia ieškoti, o praradus - nenuleisti rankų, nes galbūt tik kartą gyvenime galėsim kovoti. Jau geriau nežinomi ateities keliai, nei žinomi praeities, kurie taip ir graužia širdį, sąžinę. Bet deja, lieka nepajudinami. Galbūt aš per mažai kovojau. Galbūt per mažai ieškojau ar supratau. Nes aš esu žmogus, kuris netiki, kad žvaigždės ar kiti dalykai kažkaip mistiškai gali nurodyti, kas kam priklauso. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą - kovoti arba ne. Ir išsiskyrimai įvyksta dėl argumentų, o dar dažniau - be jų. Bet tikrai ne dėl žvaigždžių, kurios vieną dieną buvo santykių vedliais. Turim išmokti prisiimti atsakomybę už klaidas. Ir šiandien aš ją prisiimu, nors visa tai jau seniai tik sapnuose.
