Tai pasakojimas apie meilę ir abejingumą, tikrus jausmus bei laikiną susižavėjimą.
Labai dažnai neįvertiname to, ką matome priešais save – kito žmogaus jausmų, neišgirstame iš širdies pasakytų žodžių. Mūsų egoizmas tampa pačia svarbiausia jėga, kartais net pražudančia tą, kuris atiduoda mums viską iš savęs – kas gražiausia. Išmokime pastebėti švelniai rodomą meilę, sielos grožį, išgirsti skambesį dainos, gėrį, kuris supa mus, įvertinti kitų pastangas dėl mūsų.
Išmokime pabūti čia ir dabar, įsiklausyti į savo aplinką, nepraleisti to, kas sklinda iš širdies į širdį. Tik išmokę įvertinti vienas kitą, išvysime grožį, kurio jaučiamės nusipelnę.
Lakštingala liko gyva nuostabiame rožės žiede... Tik kur jis?
Skaito - Leonidas Čiudaras
Garso Montazas - Stefan Krecov
Dalininkas - Aidas Mikelėnas
