Iš Dzūkijos krašto kilęs tautodailininkas Artūras Janickas sako, kad į kryždirbystę jį atvedė likimas. Jaunosios kartos kryždirbys, vaikystėje neturėjęs sąlyčio su medžiu ir pačiu amatu, pasakoja, kad darbo su skulptūra pradžia prasideda ne tik nuo paties meistro užsispyrimo ir įdirbio, bet ir nuo autoritetų bei mokytojų.

Kryždirbio darbas visiškai kitoks, jis skiriasi nuo bet kokio paprastesnio darbelio ne tik technika, bet ir vidine meistro būsena, ramybe.

„Kryždirbystė mano kūryboje yra labai svarbi, turbūt vien dėl to ir dirbu. Ir darbas visai kitoks. Ne vien dėl sudėtingumo, iš vidaus turi pajausti ramybę. Negaliu ateiti dirbti išsiblaškęs. Kai kuriu kryžių, visas mintis rytą, vakare ar naktį prabudęs skiriu tik tam darbui. Ir viduje jaučiu sakralumą, kylantį iš kažkur giliau. Sakoma – kurdamas kryžių atsiduodi Dievui, bet net ir droždamas paukštį ar kokį kitą smulkų darbelį neprarandu santykio su juo“, – sako A. Janickas.

„Vis tiek kryždirbystė yra išskirtinė kūryba, – mąsto tautodailininkas. – O pats kryžius reikalauja daug juodo darbo. Šlifavimas, detalių pjaustymas iš eskizo, montavimas. Bet kai darai Nukryžiuotąjį ir kančią, ateina ramybės momentas. Nors ir tada reikia pasistengti, tačiau tai jau nebe juodas, o šventas darbas. Mane dažniausiai užplūsta ramybė, kai darbą reikia nudažyti.“

Kūrybinė komanda: Gediminas Šulcas, Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius.

Daugiau: [ Ссылка ].

свернуть