Visi žinome, kad svarbu ne tik kalbėti, bet ir susikalbėti ne tik girdėti, bet ir išgirsti. O kaip tai padaryti organizacijoje? Ką daryti, kad susikalbėtumėm? Apie tai šiandien pasikalbėsime su vidinės komunikacijos ekspertėmis „Partners in Comms“ bendraįkūrėja, vadovaujančia partnere Vija Valentukonyte-Urbanavičiene bei „Partners in Comms“ komunikacijos specialiste Martyna Gauronskyte.

- Organizacija, kuri susikalba, skamba tikrai labai gražiai, bet kas iš esmės yra ta susikalbanti organizacija?

Vija: Susikalbanti organizacija, kaip aš tai suprantu, yra tokia organizacija, kur darbuotojai, visi kolegos, nepriklausomai nuo to, kur jie yra, jie turi pilną informaciją apie tai, ką jam reikia daryti. Kaip mes siekiam tikslų ir taipogi jie yra įtraukti ir įkvėpti į organizacijos veiklą. Tai realiai aš matau susikalbančią organizacija tokią, kuriai nereikia, kad tai spręstų vidinės komunikacijos specialistas, kad jinai pati savaime vyktų kaip procesas, kaip natūrali eiga.

- Komunikacija iš esmės vienokia ar kitokia vyksta visose organizacijose be išimties, ar iš savo praktikos galite pasidalinti, kaip ir kuo gyvena žmonės tose organizacijose, kuriose vidinė komunikacija yra sklandi – susikalbančiojo organizacijoje ir kaip bei kuo gyvena žmonės tose organizacijose, kuriose vidinė komunikacija paliekama savieigai?

Martyna: Aš gal pradėsiu nuo liūdnesnio varianto. Nuo tos organizacijos, kur vidinės komunikacijos nėra, arba ji yra prasta. Tai tikėtina, kad toje organizacijoje tikrai bus ofiso dramų, nes darbuotojai nežino, kas vyksta, gali vyrauti gandų kultūra, nes nors oficialios komunikacijos nėra, tačiau žmonės vis tiek kalbasi. Ir gali būti didelė darbuotojų kaita, kadangi darbuotojai nejaučia lojalumo tai organizacijai, kurioje jie dirba. Tikėtina, kad jie yra mažiau arba visai neįtraukti į organizacijos strategijos kūrimą, į kasdienius procesus, kurie yra nuleidžiami iš viršaus iš vadovų komandos ar iš akcininkų komandos.

- Girdžiu, kad labai gali būti daug gandų ir tiesiog interpretacijų?

Martyna: Taip. Gali būti tikrai daug gandų, kadangi žmonės neturi atsakymų, o turi klausimų ir tada, kadangi nėra komunikacijos, jie tuos atsakymus patys vieni su kitų pagalba bando išsiaiškinti. Tuo tarpu organizacijoje, kurioje yra vidinė komunikacija, net jeigu ji ir nėra tobula ir ne pagal visas taisykles ir ne pagal sudėliotą strategiją, tai vis tiek labiau tikėtina, kad situacija bus geresnė, kad darbuotojai jausis labiau įsitraukę, kad jie kaip Vija ir minėjo žinos, kur įmonė eina, kokius tikslus turi ir kaip aš kaip darbuotojas galiu prie tų tikslų prisidėti ir ką turiu aš konkrečiai padaryti.

- Dar truputį stabtelkim. Girdėjau gandai – vienas iš tokių simptomų, sakykime, kad organizacija turi problemų būtent su vidine komunikacija. Kokie dar simptomai išduoda, kad mes turim reikalų su vidine komunikacija?

Vija: Tai vienas dalykas yra būtent gandai. Kitas dalykas yra supratimas, kad galbūt kairė nežino, ką daro dešinė. Departamentai yra atsiskyrę, yra slepiama informacija arba, tarkim, vadovai nepasidalina visa informacija. Yra labai dažnai susiduriama su tuo, kad vadovai su jais pasidalinta informacija laiko kaip privilegijuota, kad čia niekam negalima sakyti. Aš tikrai nesidalinsiu su savo komanda, nes čia man pasakė, kai tuo tarpu galbūt yra lūkestis, kad jie kaip tik tai panaudos įtraukiant savo komandą į organizacijos veiklą.
----
Visas pokalbis – laidos įraše.
Laidą „Ofiso dramos“ žiūrėkite trečiadieniais 20.30 val. per Marijampolės televiziją.
www.marijampoles.tv

свернуть