XIV eilinio sekmadienio Dievo žodis: [ Ссылка ].

Sveikinu visus šio sekmadienio proga ir labai nuoširdžiai kviečiu pasiklausyti šios dienos Viešpaties žodžio.

Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų (Mk 6, 1–6).

Anuo metu Jėzus, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.

Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.

O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“ Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Tai Viešpaties žodis. Tokia yra šio sekmadienio žinia.

Iš vienos pusės, netgi sukrečianti žinia – kaip Jėzus negalėjo padaryti stebuklų?! Keista. Gal pavargęs buvo? – Leidžiu sau tokią sąmokslo teoriją kelti, nes Jis grįžo padaręs ne vieną stebuklą: ne vieną žmogų išgydęs, ne vieną pamaitinęs... Galbūt sugrįžo namo į tėviškę šiek tiek atsipūsti?..

Štai Jis ateina pas saviškius – savo pačius artimiausius žmones, su kuriais augo, su kuriais bendravo, kartu valgė, arbatą gurkšnojo. Čia Jis buvo žinomas kaip dailidės sūnus. Ir kažkas įvyksta… Niekas negali patikėti tokiu ypatingu žmogaus pasikeitimu.

Ši Evangelijos ištrauka labai artima yra ir mums. Turbūt ne vienas esame perėję tokį gyvenimo etapą, kai jautėmės, kad pakeitėme savo gyvenimą iš esmės. Esame visur priimami, laukiami, galbūt mums netgi ploja, apie mus rašo gražiausius straipsnius! O pargrįžai į savo kiemą, pas savo brolius ir seseris – ir visi sako: „Klausyk, kas tu toks, ką tu mums gali paaiškinti? Mes su tavim vienoje smėlio dėžėje žaidėme, o dabar tu mums gali kažką apie gyvenimą paaiškinti?“

O kitas momentas yra tai, kad jie reikalavo stebuklo. Jie buvo girdėję, kad Jėzus daug dalykų daro. Prieina saviškis ir sako: „Tu dabar mums padaryk stebuklą.“ Jėzus negali padaryti to stebuklo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad Jėzus nėra stebukladarys.

Visa Jo veikla, ką Jis daro liudydamas savo žodžius, tai nėra stebuklai – tai tiesiog ženklai. Galbūt Jis sąmoningai nedarė stebuklų, nes ne dėl stebuklų yra atėjęs, bet dėl tikėjimo ir pasitikėjimo.

Ne kartą esame girdėję, Jėzui padarius stebuklą, Jį sakant: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo – eik ir būk laimingas.“ Jėzus nepasako, kad per šitą ženklą, per šį stebuklą, aš pats save patikrinu, įsitikinu turįs galią. Jis to nesako, Jis sako, kad tai dėl tikėjimo.

Jėzus nedarė stebuklų tarp savų, nes Jo tikslas nėra stebuklas dėl stebuklo. Mes kartais meldžiame: „Viešpatie, padaryk mums stebuklą.“ Bet esmė yra, ar mes norime stebuklo dėl stebuklo, ar iš tiesų mano noras yra prisiliesti prie Viešpaties artumo, kad patirčiau gydomąjį Jo veikimą, Jo gydomąją galią, kad tapčiau įgalus atlikti vieną ar kitą veiksmą, nes esu išgydytas Jo žaizdomis, tikėjimo Juo ir dėl malonės, kad tą dovaną aš priimu kaip dovaną pačiam sau.

Mes prisimename iš praeito sekmadienio Evangelijos, kai viena moteris, sirgusi kraujoplūdžiu jau daug metų, stengėsi minioje Jį paliesti. Ir, kai jinai Jį palietė, Jėzus klausė: „Kas mane palietė?“ Mokiniai atsakė: „Viešpatie, kas gali tave paliesti – tave suspausti gali, nes čia minia.“ Bet minios suspaudime kažkas jį palietė.

Tas pats, kai mes meldžiame ne stebuklo, o Viešpaties prisilietimo, kad būtume įgalinti savo kasdienybei. Vėliau girdime Evangelijoje sakant, kad Jis vis dėlto keletą ligonių išgydė – ant jų uždėjo rankas, ir šitie pasveiko. Vadinasi, ir tarp artimųjų, kuriems nerūpėjo, kad Jėzus grįžo visai kitoks, negu buvo jų vaikystės draugas, buvo tų, kuriems reikia Jo paties dėl Jo paties, o ne dėl Jo garbės, kad štai Jis vaikšto po savo kraštą ir daro stebuklus. Jiems nerūpėjo pasišildyti Jo šlovės spinduliuose, bet reikėjo Jo paties kaip asmens, todėl prašė: „Jėzau, pagydyk mane, aš tikiu Tavimi.“

Todėl ir mano palinkėjimas šį sekmadienį – nuėję į bažnyčią neieškokime stebuklų, neieškokime reginio, bet ieškokime to tikro, švelnaus Jėzaus prisilietimo prie mano asmeninės problemos, mano gyvenimo epizodų, kad išėjęs iš bažnyčios galėčiau pasakyti: „Viešpatie, o vis dėlto aš noriu giedoti savo gyvenimo giesmę – Tu esi mano Viešpats, Tu esi mano karalius, nes Tu mane palietei! Aš tikiu Tavimi dėl Tavęs paties.“ Amen.

Kunigas Vytautas Rapalis yra Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas.

Daugiau:[ Ссылка ].

свернуть