Pirmasis skaitinys iš Išminties knygos, Išm 1, 13–15; 2, 23–24
Dievas mirties nepadarė
ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, –
tam, kad būtų, jis sukūrė visa.
Visi pasaulio kūriniai
savaime yra sveiki,
jie neturi mirtinų nuodų,
Hadas žemėje neviešpatauja.
Juk teisumas yra nemarus.
Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus,
padarė jį savo amžinybės paveikslu.
Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį,
ir jo bičiuliai draugėje tai patiria.
Tai Dievo žodis.
Atliepiamoji psalmė Ps 29 (30), 2 ir 4. 5–6. 11 ir 12a ir 13b (P.: 2a)
P. Aukštinsiu, Viešpatie, tavo didybę, nes tu mane apgynei.
Aukštinsiu, Viešpatie, tavo didybę, nes tu mane apgynei, *
neleidai džiūgauti mano priešams.
Viešpatie, tu išgelbėjai mano gyvastį iš Šeolo, – †
iš mirties nasrų mane tu ištraukei, *
nors buvau su visais pakeliui aš į Duobę. – P.
Giedokite Viešpačiui šlovę, jo ištikimieji, *
dėkokite jam prisiminę, koks jisai šventas!
Jo įniršis tęsias tik mirksnį, *
o visą gyvenimą – jo gerumas.
Ašaros gali lietis per naktį, *
bet su aušra sugrįžta džiaugsmas. – P.
Išgirsk mane, Viešpatie, būk maloningas! *
Viešpatie, tu man padėki!“
Tu mano raudą pavertei į džiaugsmą, †
Viešpatie, tu esi mano Dievas, – *
tau dėkosiu per amžius! – P.
Antrasis skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams, 2 Kor 8, 7. 9. 13–15
Broliai ir seserys!
Būdami visa ko pertekę – tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, – pasirodykite pertekę ir dosnumo.
Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.
Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė. Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė, kaip parašyta: Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai – nekentėjo nepritekliaus.
Tai Dievo žodis.
Posmelis prieš Evangeliją Plg. 2 Tim 1, 10b
P. Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.
Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų, Mk 5, 21–43
Anuo metu, Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Štai ateina vienas iš sinagogos vyresnių jų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – būsiu išgelbėta!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės.
O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“
Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę.
O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“
Atėjo sinagogos vyresniojo žmonės ir pranešė jam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“
Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus tarė sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.
Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega.“ Žmonės tik juokėsi iš jo.
Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.
Tai Viešpaties žodis.
